Šunų nukirminimas: kirminų rūšys, simptomai ir kaip apsaugoti augintinį

Užsikrėsti kirminais šuniui yra lengviau, nei daugelis šeimininkų įsivaizduoja. Kirminų kiaušinėliai ir lervos gali plisti aplinkoje įvairiais keliais, o šuo su jais susiduria kasdien – vaikščiodamas lauke, sąveikaudamas su kitais gyvūnais, uostydamas žemę ar laižydamas letenas po pasivaikščiojimo.

Dažniausiai šunys užsikrečia:

Šunys kirminais dažniausiai užsikrečia per aplinką, su kuria susiduria kasdien. Parazitų kiaušinėlių gali būti dirvožemyje, žolėje, ant šaligatvių, kiemuose ar vietose, kuriose tuštinosi kiti šunys ar laukiniai gyvūnai. Uostydamas žemę, grauždamas žolę ar laižydamas letenas po pasivaikščiojimo, šuo gali netyčia praryti parazitų kiaušinėlių.

Kitas dažnas užsikrėtimo kelias – kontaktas su užkrėstomis išmatomis arba jų pėdsakais aplinkoje. Net jei šuo tiesiogiai neėda išmatų, parazitų kiaušinėliai gali patekti ant letenų, kailio ar snukio ir vėliau būti praryti laižantis.

Kai kurie parazitai plinta per vadinamuosius tarpinius šeimininkus. Pavyzdžiui, kaspinuočiais šuo gali užsikrėsti prarijęs užkrėstą blusą, o kai kurių rūšių parazitų lervos gali būti graužikuose ar kituose smulkiuose gyvūnuose. Todėl didesnę riziką turi šunys, kurie medžioja, ėda rastus gyvūnų likučius arba turi blusų.
Šuniukai gali užsikrėsti dar labai anksti – dar negimę arba žindymo metu. Apvaliųjų kirmėlių lervos gali būti perduodamos per placentą, o po gimimo – per motinos pieną. Dėl šios priežasties šuniukų nukirminimo grafikas pradedamas anksti ir turi būti derinamas su veterinaru.

Rečiau, bet taip pat įmanomas užsikrėtimas per odą. Pavyzdžiui, ankilostomų lervos gali prasiskverbti per odą, ypač letenų srityje, kai šuo vaikšto ar guli užkrėstoje, drėgnoje dirvoje.

Šunų kirminai nėra viena parazitų rūšis. Tai skirtingos biologinės grupės, kurios gali gyventi skirtinguose organuose ir sukelti nevienodus sveikatos sutrikimus.

Apvaliosios kirmėlės (pvz. askaridės)

Apvaliosios kirmėlės, dažniausiai Toxocara canis, yra viena dažniausių šunų vidaus parazitų rūšių, ypač jauniems šuniukams. Suaugusios kirmėlės gyvena plonojoje žarnoje ir gali siekti keliolikos centimetrų ilgį. Jos naudoja šuns organizmo maistines medžiagas, todėl stipriau užsikrėtę šuniukai gali lėčiau augti, turėti
išsipūtusį pilvą, prastesnį kailį ir silpnesnę bendrą būklę.

Askaridės svarbios ir dėl to, kad jų lervos gali migruoti po organizmą – patekti į kepenis, plaučius ar kitus audinius. Be to, jos gali būti perduodamos šuniukams per placentą arba motinos pieną, todėl jauni šuniukai gali būti užsikrėtę labai anksti.

Ankilostomos

Ankilostomos, pavyzdžiui, Ancylostoma caninum, yra smulkios, tačiau pavojingos kirmėlės. Jos prisitvirtina prie žarnyno sienelės ir minta šuns krauju. Dėl to stipresnis užsikrėtimas gali sukelti anemiją, ypač šuniukams ar nusilpusiems šunims.

Šios kirmėlės išsiskiria tuo, kad jų lervos gali patekti į organizmą ne tik prarijus, bet ir prasiskverbdamos per odą. Didesnė rizika kyla šunims, kurie daug laiko leidžia drėgnoje, šiltoje ar užterštoje aplinkoje. Galimi požymiai: silpnumas, blyškios dantenos, tamsios arba kraujingos išmatos, vangumas.

Plaučių kirminai

Plaučių kirminai, pavyzdžiui, Angiostrongylus vasorum, dar vadinami prancūziškieji plaučių kirminai, yra pavojingi parazitai, galintys paveikti šuns kvėpavimo ir kraujotakos sistemas. Šuo gali užsikrėsti prarijęs užkrėstą sraigę, šliužą, varlę ar kontaktuodamas su jų gleivėmis aplinkoje.

Suaugę parazitai gali apsigyventi plaučių arterijose ir dešinėje širdies pusėje, todėl infekcija gali sukelti kosulį, dusulį, sumažėjusį fizinį aktyvumą, kraujavimo sutrikimus ar bendrą silpnumą.

Plaučių kirminų infekcija kartais primena bronchitą, širdies ligas ar kitas kvėpavimo takų problemas, todėl įtarus tokią infekciją būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Širdies kirminai

Širdies kirminai, arba Dirofilaria repens, yra viena pavojingiausių šunų vidaus parazitų rūšių. Suaugę kirminai gali apsigyventi širdyje ir plaučių arterijose, o infekcija ilgainiui gali sutrikdyti širdies ir plaučių veiklą. Šie parazitai plinta per uodų įkandimus – užkrėstas uodas perduoda lervas į šuns kraują.
Lietuvoje širdies kirmėlių rizika paprastai laikoma mažesne nei endeminėse Pietų Europos teritorijose, tačiau keliaujantiems, iš užsienio atvežtiems ar rizikos regionuose buvusiems šunims ją būtina vertinti individualiai. Šiltesnis klimatas, uodų aktyvumo pokyčiai ir gyvūnų judėjimas gali didinti parazitų plitimo
galimybes.

Širdies kirmėlių infekcija dažnai vystosi lėtai. Kosulys, nuovargis, sumažėjęs aktyvumas ar pilvo apimties padidėjimas gali pasireikšti tik vėlesnėse stadijose.

Gydymas gali būti sudėtingas, todėl rizikos grupėms itin svarbi profilaktika ir veterinarinė konsultacija.

Plokščiosios kirmėlės

Kaspinuočiai, pavyzdžiui, Dipylidium caninum ar Taenia rūšys, yra plokščiosios kirmėlės, sudarytos iš segmentų. Jos gali siekti keliasdešimt centimetrų ilgį. Užsikrėtimą kaspinuočiais šeimininkai dažnai pastebi pagal būdingą požymį – aplink šuns išangę ar išmatose matomus baltus segmentus, panašius į ryžių grūdelius.

Dažnas užsikrėtimo kelias – užkrėstos blusos prarijimas. Taip gali nutikti šuniui kasantis, laižantis kailį ar žaidžiant. Dėl šios priežasties blusų kontrolė ir nukirminimas yra glaudžiai susiję: jei blusos nebus kontroliuojamos, užsikrėtimas kaspinuočiais gali kartotis.

Šunų kirminų simptomai – kaip atpažinti užsikrėtimą?

Viena didžiausių kirminų infekcijų problemų yra ta, kad jos ilgą laiką gali nesukelti aiškių simptomų. Lengvas ar vidutinis užsikrėtimas dažnai lieka nepastebėtas, kol parazitų kiekis organizme padidėja arba atsiranda komplikacijų. Todėl profilaktinis šunų nukirminimas ir reguliarūs veterinariniai patikrinimai yra svarbesni nei vien simptomų stebėjimas.

Vis dėlto šie požymiai gali rodyti kirminų infekciją:

• išsipūtęs, apvalus pilvas, ypač šuniukams;
• vėmimas, kartais su matomais kirminais;
• viduriavimas, kuris gali būti su krauju arba gleivėmis;
• svorio mažėjimas nepaisant normalaus ar padidėjusio apetito;
• nuovargis ir sumažėjęs aktyvumas;
• matomi kirminai arba jų segmentai išmatose ar aplink išangę;
• blyškios dantenos;
• kosulys ar pasunkėjęs kvėpavimas;
• prastėjanti kailio ir odos būklė;
• „slidinėjimas“ sėdima poza, trinant užpakalinę kūno dalį į grindis ar žemę.

Kada skubiai kreiptis į veterinarą?

Nedelskite ir kuo greičiau kreipkitės į veterinarijos kliniką, jei pastebite:

• gausų kraujingą viduriavimą ar vėmimą;
• staigų svorio kritimą;
• blyškias, pilkšvas ar labai šviesias dantenas;
• stiprų dusulį, kosulį ar kvėpavimo pasunkėjimą;
• šuniuką, kuris nustojo augti arba yra akivaizdžiai silpnesnis nei įprasta;
• pilvo patinimą kartu su vangumu ar silpnumu.

Šunų nukirminimas nėra vienkartinė procedūra. Tai nuolatinė profilaktikos dalis, kurios dažnumas priklauso nuo šuns amžiaus, sveikatos būklės, gyvenimo būdo ir užsikrėtimo rizikos.

Šuniukų nukirminimo grafikas

Šuniukus dažniausiai rekomenduojama pradėti nukirminti nuo 2 savaičių amžiaus. Net jei kalytė buvo nukirminta prieš kergimą, šuniukai vis tiek gali būti užsikrėtę per placentą ar motinos pieną.

Dažnai taikomas šuniukų nukirminimo principas:

• pirmas nukirminimas yra 2 sav. prieš pirmą skiepą (6 sav. amžiaus);
• kartoti kas 2 savaites iki maždaug 2 savaičių po nujunkymo;
• vėliau – kas mėnesį iki 6 mėnesių amžiaus.

Tikslų grafiką turėtų parinkti veterinarijos gydytojas, įvertinęs šuniuko amžių, svorį, bendrą būklę, veislę, aplinką ir galimą užsikrėtimo riziką.

Svarbu žinoti, kad šuniukams dažnai naudojamos specialios preparatų formos – pastos arba geriamosios suspensijos, kurias lengviau tiksliai dozuoti pagal mažo augintinio svorį.

Suaugusių šunų nukirminimo grafikas

Suaugusiems šunims nukirminimo dažnumas priklauso nuo individualios rizikos. Daugeliui šunų profilaktinis nukirminimas atliekamas kas 3 mėnesius, tačiau kai kuriems augintiniams gali pakakti retesnės profilaktikos, o didesnės rizikos šunims jos gali reikėti dažniau.

Dažnesnio nukirminimo ar papildomų tyrimų gali prireikti, jei šuo:

• daug laiko leidžia lauke;
• dažnai kontaktuoja su kitais šunimis;
• medžioja arba ėda graužikus;
• gali suėsti rastus gyvūnų likučius;
• turi blusų arba dažnai su jomis susiduria;
• gyvena kartu su mažais vaikais;
• keliauja į užsienį ar yra atvežtas iš kitų šalių.

Veterinaras gali rekomenduoti ne tik profilaktinį nukirminimą, bet ir išmatų tyrimą, kuris padeda tiksliau nustatyti, ar šuo yra užsikrėtęs ir kokio tipo parazitai gali būti problema.

Šunų nukirminimas prieš skiepus

Prieš planinę vakcinaciją veterinarai dažnai rekomenduoja atlikti nukirminimą, ypač jei šuo seniai negavo antiparazitinės profilaktikos arba priklauso didesnės rizikos grupei. Vidaus parazitai gali silpninti organizmą ir turėti įtakos imuninės sistemos darbui, todėl svarbu, kad vakcinacijos metu šuo būtų kuo geresnės sveikatos būklės.

Dažniausiai nukirminimą rekomenduojama atlikti likus 10–14 dienų iki planuojamo skiepijimo. Toks intervalas leidžia organizmui stabilizuotis prieš vakcinaciją.

Šunų nukirminimas prieš kergimą

Prieš kergimą svarbu įvertinti kalytės sveikatos būklę ir vidaus parazitų riziką. Apvaliųjų kirmėlių lervos, esančios motinos organizme, nėštumo metu gali būti perduotos šuniukams per placentą arba vėliau per pieną.

Dažnai rekomenduojama kalytę nukirminti likus maždaug 2 savaitėms iki kergimo. Po gimdymo dehelmintizacijos planas turėtų būti derinamas su veterinarijos gydytoju, atsižvelgiant į kalytės būklę, žindymą ir šuniukų nukirminimo grafiką.

Nukirminimo priemonės – kokias pasirinkti?

Šiuolaikiniai antiparazitiniai preparatai gali būti saugūs ir veiksmingi, jei parenkami pagal šuns amžių, svorį, sveikatos būklę ir galimą parazitų spektrą.

Svarbiausia – tikslus dozavimas ir tinkamos veikliosios medžiagos pasirinkimas.

Veterinarijos klinikoje parinkti preparatai leidžia tiksliau pritaikyti gydymą pagal konkretaus šuns poreikius ir riziką.

Tabletės

Tabletės yra viena dažniausiai naudojamų nukirminimo formų suaugusiems šunims. Jos dozuojamos pagal šuns svorį ir dažnai veikia prieš kelias vidaus parazitų rūšis.
Privalumai: tikslus dozavimas, patogu laikyti, dažnai platus veikimo spektras.

Trūkumai: kai kurie šunys atsisako ryti tabletes. Tokiu atveju tabletę galima paslėpti skanėste ar maiste, tačiau prieš ją smulkinant ar maišant su vandeniu verta pasitarti su veterinaru, nes kai kurių preparatų vartojimo būdas gali turėti įtakos veiksmingumui.

Pastos ir geriamosios suspensijos

Pastos ir geriamosios suspensijos dažnai naudojamos šuniukams, mažų veislių šunims arba gyvūnams, kuriems sunku duoti tabletes. Jas galima suleisti tiesiai į burną arba sumaišyti su nedideliu kiekiu maisto, jei taip nurodyta preparato vartojimo instrukcijoje.

Privalumai: lengviau dozuoti mažiems gyvūnams, patogu naudoti šuniukams.

Trūkumai: kai kuriuos preparatus po atidarymo gali reikėti laikyti specialiomis sąlygomis, o jų galiojimo laikas gali būti trumpesnis nei tablečių.

Lašai ant odos

Lašai ant odos, dar vadinami spot-on preparatais, tepami ant odos, dažniausiai sprando srityje, kur šuo negalėtų jų nulaižyti. Tai patogi forma šunims, kurie labai sunkiai priima tabletes ar geriamuosius preparatus.

Privalumai: patogu naudoti, nereikia duoti per burną, kai kurie preparatai veikia ir prieš kitus išorinius ar vidinius parazitus.

Trūkumai: kai kurie preparatai gali būti brangesni, o jų veikimo spektras priklauso nuo konkrečios veikliosios medžiagos. Ne visi lašai ant odos veikia prieš visas kirminų rūšis, todėl priemonę reikėtų rinktis pasitarus su veterinaru.

Ar šunų kirminai pavojingi žmonėms?

Taip, kai kurios šunų kirminų rūšys yra zoonozinės, tai reiškia, kad tam tikromis aplinkybėmis jos gali kelti riziką žmonėms.

Viena iš žmonėms pavojingų šunų platinamų parazitinių ligų yra toksokarozė. Užsikrėtusio šuns išmatose esantys Toxocara canis kiaušinėliai gali patekti į dirvą, smėlį ar ant įvairių paviršių. Žmogus dažniausiai užsikrečia netyčia jų prarijęs – pavyzdžiui, per neplautas rankas po kontakto su žeme, smėliu ar gyvūnu.

Didesnės rizikos grupės:

• maži vaikai, ypač žaidžiantys smėlyje ar žemėje;
• žmonės, kurie nesilaiko rankų higienos po kontakto su gyvūnais ar dirvožemiu;
• asmenys, kurių imuninė sistema nusilpusi;
• žmonės, gyvenantys aplinkoje, kurioje nerenkamos šunų išmatos.

Kaip sumažinti riziką:

• reguliariai nukirminti augintinį pagal veterinaro rekomendacijas;
• visada rinkti šuns išmatas pasivaikščiojimo metu;
• plauti rankas po kontakto su šunimi, žeme ar smėliu;
• neleisti vaikams žaisti vietose, kur tuštinasi šunys;
• uždengti smėlio dėžes, kai jose nežaidžiama;
• reguliariai rūpintis blusų kontrole.

Reguliarus šunų nukirminimas yra svarbi prevencijos dalis, tačiau ne vienintelė. Patikimiausia apsauga pasiekiama derinant kelias priemones: antiparazitinę profilaktiką, aplinkos higieną, blusų kontrolę ir reguliarias veterinarines apžiūras.

Aplinkos higiena

Reguliariai rinkite šuns išmatas tiek kieme, tiek pasivaikščiojimų metu. Tai padeda sumažinti parazitų kiaušinėlių plitimą aplinkoje.

Reguliariai plaukite šuns guolį, žaislus ir dubenėlius. Taip sumažinsite ne tik vidaus parazitų, bet ir kitų infekcijų riziką.

Stenkitės neleisti šuniui valgyti nuo žemės, graužti rastų daiktų ar ėsti nežinomos kilmės gyvūnų likučių.

Blusų kontrolė

Blusų prevencija yra svarbi ne tik dėl odos dirginimo ar alergijų. Kai kurių kaspinuočių lervos vystosi blusose, todėl šuo gali užsikrėsti prarijęs užkrėstą blusą.

Dėl šios priežasties blusų kontrolė turėtų būti derinama su nukirminimu. Veterinaras gali rekomenduoti tinkamiausias priemones pagal šuns amžių, svorį, gyvenimo būdą ir sezoninę riziką.

Medžioklės ir gaišenų ėdimo ribojimas

Šunys, kurie medžioja graužikus, ėda rastus negyvus gyvūnus ar turi galimybę kontaktuoti su laukiniais gyvūnais, patiria didesnę riziką užsikrėsti kaspinuočiais ir kitais vidaus parazitais.

Pasivaikščiojimų metu verta stebėti šunį ir neleisti jam ėsti rastų gyvūnų likučių, išmatų ar neaiškios kilmės maisto, taip pat šeimininkai, šeriantys savo augintinį žalia mėsa, turėtų įsitikinti, kad mėsą gauna iš patikimų šaltinių, suteikia tinkamas laikymo sąlygas. Taip pat maitinant gyvūną žalia mėsa, rekomenduojama nukirminimą atlikti kas pora mėnesių.

Reguliari veterinarinė kontrolė

Metinė profilaktinė apžiūra leidžia veterinarui įvertinti bendrą augintinio sveikatos būklę ir prireikus rekomenduoti išmatų tyrimus. Tokie tyrimai padeda nustatyti, ar šuo yra užsikrėtęs vidaus parazitais ir kokios rūšies parazitai gali būti problema.

Reguliari veterinarinė priežiūra ypač svarbi šuniukams, senjorams, nusilpusiems šunims, daug keliaujantiems augintiniams ir šunims, kurie gyvena kartu su mažais vaikais.

Šunų nukirminimas HAČIKO veterinarijos klinikose

HAČIKO veterinarijos klinikose Vilniuje šunų nukirminimas atliekamas pagal individualius augintinio poreikius. Veterinarijos gydytojas įvertina šuns amžių, svorį, gyvenimo būdą, sveikatos būklę ir galimą užsikrėtimo riziką, o tuomet parenka tinkamiausią preparatą bei dozę.

Klinikoje galima:

• gauti veterinaro parinktus antiparazitinius preparatus;
• atlikti išmatų tyrimus kirminų kiaušinėliams nustatyti;
• sudaryti individualų nukirminimo grafiką;
• pasikonsultuoti dėl kompleksinės parazitų profilaktikos;
• suderinti vidaus parazitų kontrolę su blusų ir erkių apsauga.

Reguliariai lankantis klinikoje, veterinarijos gydytojas gali stebėti augintinio sveikatos pokyčius ir laiku pastebėti problemas, kurios ne visada matomos šeimininkui.

Šunų nukirminimo kaina

Šunų nukirminimo kaina priklauso nuo preparato tipo, šuns svorio, pasirinktos priemonės veikimo spektro ir papildomų paslaugų poreikio, pavyzdžiui, išmatų tyrimo ar veterinarinės konsultacijos.

Tikslią kainą geriausia sužinoti konsultacijos metu, kai veterinaras įvertina augintinio poreikius ir parenka tinkamiausią sprendimą.

Susisiekite su HAČIKO veterinarijos klinikos komanda arba užsiregistruokite vizitui internetu – veterinaras padės parinkti saugiausią ir tinkamiausią nukirminimo planą jūsų augintiniui.