Šuniui slenka kailis: kada tai normalu, o kada reikėtų sunerimti?

Normaliai šeriantis kailis dažniausiai slenka gana tolygiai, o oda po juo išlieka sveika – neparaudusi, be žaizdelių ar šašų. Šuo taip pat neturėtų intensyviai kasytis ar nuolat laižyti tam tikrų kūno vietų.

Kailio slinkimo intensyvumas priklauso nuo veislės, kailio tipo, gyvenimo sąlygų ir metų laiko. Vieni šunys šeriasi gana tolygiai visus metus, kitų kailio kaita ypač suintensyvėja pavasarį ir rudenį.

Jei kailio tiesiog padaugėjo ant grindų ar šepečio, tačiau pats šuo jaučiasi gerai, o jo oda ir kailis atrodo sveiki, dažniausiai tai yra natūralus šėrimasis.

Daugiau dėmesio reikėtų, jei kailis pradėjo slinkti neįprastai gausiai arba atsirado aiškiai išretėjusių ar visai išplikusių vietų.

Svarbūs ir odos pokyčiai. Paraudimas, pleiskanojimas, šašai, žaizdelės, nemalonus odos kvapas ar patamsėjusi oda gali rodyti, kad kailio slinkimas susijęs su odos problema.

Taip pat stebėkite šuns elgesį. Jei jis nuolat kasosi, kandžioja ar laižo odą, kailis gali retėti ir dėl intensyvaus niežėjimo.

Priežasčių yra daug, todėl vien pagal slenkančio kailio kiekį jų nustatyti nepavyks. Kailis gali slinkti dėl blusų, erkučių ar kitų parazitų, alerginių odos problemų, bakterinių ar grybelinių infekcijų.

Kartais kailio pokyčiai susiję ne vien su pačia oda. Plaukų slinkimą gali lydėti hormonų ar kiti organizmo sutrikimai.

Veterinarijos gydytojui svarbu, kada prasidėjo kailio slinkimas, ar šuo kasosi, kuriose vietose kailis retėja ir kaip atrodo oda. Šie požymiai padeda pasirinkti, kokių tyrimų gali prireikti.

Kailio slinkimo vieta kartais padeda susiaurinti galimų priežasčių ratą. Pavyzdžiui, kailio retėjimas kartu su niežėjimu ties uodegos pagrindu gali būti susijęs su blusomis ar padidėjusiu jautrumu jų įkandimams.

Jei šuo dažnai laižo ar kandžioja letenas, kailis gali išretėti tarpupirščiuose ir aplink pėdas. Pokyčiai gali būti susiję su alergija, odos sudirginimu ar infekcija.

Kai kailis slenka gana simetriškai abiejose kūno pusėse, o šuo beveik nesikaso, veterinarijos gydytojas gali vertinti ir hormoninių sutrikimų tikimybę.

Vien kailio slinkimo vietos diagnozei nustatyti nepakanka, tačiau tai svarbi informacija ieškant priežasties.

Niežėjimas yra svarbus požymis. Jei šuo nuolat kasosi, laižo ar kandžioja odą, galima įtarti parazitus, alergiją, odos infekciją ar kitą niežėjimą sukeliančią problemą.

Intensyviai kasydamasis šuo pats pažeidžia odą ir išpeša kailį, todėl gali atsirasti paraudusių, šlapiuojančių ar nuplikusių vietų.

Jei kasymasis nesiliauja, svarbu nustatyti jo priežastį. Vien priemonės nuo niežėjimo ne visada išsprendžia problemą, dėl kurios jis atsirado.

Pirmiausia veterinarijos gydytojas įvertina kailį ir odą – kuriose vietose kailis išretėjęs, ar yra paraudimo, pleiskanų, šašų, žaizdelių ar kitų pakitimų.

Priklausomai nuo simptomų, gali būti atliekami odos, plaukų, citologiniai ar kiti tyrimai. Jei įtariama infekcija, parazitai ar grybelinė liga, gali prireikti papildomų tyrimų.

Kai kailis slenka be ryškaus niežėjimo arba kartu pastebima kitų organizmo pokyčių, gali būti rekomenduojami kraujo ar hormonų tyrimai.

Tyrimai parenkami individualiai pagal šunį – visiems slenkančio kailio atvejams vienodo ištyrimo nėra.

Gydomas ne pats plaukų slinkimas, o jį sukėlusi priežastis. Jei nustatomi parazitai, skiriamos tinkamos priemonės nuo jų. Esant odos infekcijai, alergijai ar kitai ligai, gydymas parenkamas pagal diagnozę.

Svarbu žinoti, kad kailis ne visada atauga iš karto. Net pradėjus tinkamai gydyti pagrindinę problemą, odai ir plaukams atsinaujinti reikia laiko.

Todėl gydymo rezultatus reikėtų vertinti ne tik pagal tai, kiek plaukų lieka namuose, bet ir pagal odos būklę, niežėjimą bei palaipsniui atsigaunantį kailį.

Reguliarus šukavimas padeda pašalinti išslinkusius plaukus, neleidžia kailiui susivelti ir padeda lengviau pastebėti odos pokyčius. Kaip dažnai šunį reikia šukuoti, priklauso nuo jo kailio tipo.

Maudyti reikėtų pagal poreikį, naudojant šunims skirtas priemones. Žmonėms skirti šampūnai gali būti netinkami šuns odai.

Svarbi ir visavertė, šuns poreikius atitinkanti mityba bei reguliari apsauga nuo parazitų. Jei veterinarijos gydytojas dėl konkrečios odos problemos rekomendavo specialų šampūną, mitybą ar kitą priežiūrą, reikėtų laikytis būtent šių rekomendacijų.

Veterinarijos gydytojo konsultacija reikalinga, jei atsirado plikų ar ryškiai išretėjusių vietų, šuo intensyviai kasosi, laižo ar kandžioja odą.

Apžiūros nereikėtų ilgai atidėlioti ir tuomet, jei oda paraudusi, šlapiuoja, pleiskanoja, atsirado šašų, žaizdelių ar nemalonus kvapas. Kreiptis verta ir tada, kai kailio slinkimas tęsiasi ilgai be aiškios priežasties.

Jei kartu pasikeitė šuns apetitas, svoris, aktyvumas, troškulys ar atsirado kitų neįprastų simptomų, apie juos taip pat svarbu pasakyti veterinarijos gydytojui.

HAČIKO veterinarijos klinikose pirmiausia įvertinama šuns odos ir kailio būklė bei išsiaiškinama, kada prasidėjo pokyčiai ir ar šuo jaučia niežėjimą.

Atsižvelgiant į simptomus, gali būti atliekami odos, plaukų, citologiniai, kraujo ar kiti reikalingi tyrimai. Jų tikslas – nustatyti, ar kailio slinkimas susijęs su parazitais, infekcija, alergija, hormoniniais ar kitais sutrikimais.

Nustačius priežastį, parenkamas gydymas ir tolimesnė odos bei kailio priežiūra. Jei problema kartojasi, svarbu ne tik laikinai sumažinti simptomus, bet ir išsiaiškinti, kas juos sukelia.