Kodėl šuo gausiai seilėjasi? Dažniausios priežastys ir kada reikėtų sunerimti

Seilės yra svarbios šuns burnos ertmės sveikatai. Jos drėkina burnos gleivinę, palengvina maisto kramtymą bei rijimą ir padeda pradėti virškinimo procesą. Todėl seilių išsiskyrimas yra visiškai natūralus.

Kai kurie šunys dėl savo anatominių ypatybių seilėjasi daugiau nei kiti. Pavyzdžiui, senbernarai, mastifai ir kai kurių kitų veislių šunys turi laisvesnes lūpas, todėl seilės lengviau išteka iš burnos.

Seilėtekis taip pat gali padidėti šuniui laukiant maisto, susijaudinus, išsigandus ar patiriant stresą. Jei tai trunka neilgai, o augintinis jaučiasi gerai, dažniausiai nerimauti nereikia.

Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į pasikeitimus. Jei šuo pradėjo seilėtis gerokai daugiau nei įprastai, seilės nuolat varva iš burnos arba atsirado kitų neįprastų simptomų, reikėtų ieškoti priežasties.

Viena dažniausių padidėjusio seilėtekio priežasčių – dantų ir burnos ertmės problemos.

Dantenų uždegimas, periodontitas, pažeisti ar lūžę dantys gali sukelti skausmą, ypač kramtant. Dėl burnos ertmės dirginimo ir diskomforto šuo gali pradėti gausiau seilėtis.

Kartais šeimininkai pirmiausia pastebi ne seilėtekį, o pasikeitusius augintinio valgymo įpročius. Šuo gali pradėti lėčiau kramtyti, vengti kietesnio pašaro, kramtyti tik viena burnos puse ar išmesti maistą iš burnos.

Apie galimas dantų ir burnos ertmės problemas gali įspėti ir kiti požymiai:

• Nemalonus burnos kvapas.
• Paraudusios, patinusios ar kraujuojančios dantenos.
• Ant dantų susikaupusios gelsvos ar rusvos apnašos bei akmenys.
• Pasunkėjęs kramtymas ar nenoras ėsti kietesnį maistą.
• Jautrumas liečiant snukį.
• Kraujingos seilės ar patinimas burnos srityje.

Svarbu žinoti, kad ne visi dantų pažeidimai matomi plika akimi. Kai kurios problemos vystosi po dantenomis, todėl joms nustatyti gali prireikti išsamesnės burnos ertmės apžiūros ir dantų rentgeno tyrimo.

Jei šuo gausiai seilėjasi ir kartu pradėjo sunkiau ėsti, nereikėtų manyti, kad jis tiesiog tapo išrankesnis maistui. Tokius pokyčius gali sukelti skausmingos dantų ar dantenų ligos.

Šunys mėgsta graužti žaislus, pagalius, kaulus ir įvairius kitus daiktus. Kartais jų dalys gali įstrigti tarp dantų, burnos ertmėje ar ryklėje ir sukelti stiprų diskomfortą.

Tokiais atvejais seilėtekis dažniausiai padidėja staiga. Šuo gali pradėti trinti snukį letenomis, dažnai ryti, žiaukčioti, nerimauti ar bandyti kažką pašalinti iš burnos.

Jei svetimkūnis trukdo ryti, augintinis gali atsisakyti maisto ir vandens arba bandyti ryti, tačiau jam tai sunkiai sekasi.

Jei šuo springsta, sunkiai kvėpuoja ar negali nuryti seilių, būtina skubi veterinarinė pagalba.

Įtarus, kad burnoje įstrigo kaulo, medžio ar žaislo dalis, nereikėtų bandyti jos traukti per jėgą. Taip galima dar labiau sužaloti burnos audinius ar nustumti svetimkūnį giliau.

Saugiausia kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris įvertins situaciją ir prireikus pašalins įstrigusį daiktą.

Gausus seilėtekis ne visada susijęs su burnos ertmės problemomis. Kartais šuo pradeda stipriau seilėtis dėl pykinimo.

Prieš vemdamas šuo gali dažniau laižytis lūpas, ryti seiles, nerimauti, vaikščioti iš vienos vietos į kitą ar ieškoti, kur atsigulti. Kai kuriems šunims tuo metu pastebimai padidėja seilėtekis.

Pykinimą gali sukelti įvairios priežastys – nuo laikino virškinimo sutrikimo iki rimtesnių virškinamojo trakto ar kitų organų ligų.

Svarbu stebėti, ar kartu nepasireiškia vėmimas, viduriavimas, apetito sumažėjimas, pilvo skausmas ar vangumas.

Jei šuo vieną kartą išvėmė, tačiau vėliau jaučiasi gerai, situacija nebūtinai yra skubi. Vis dėlto, jei vėmimas kartojasi, augintinis negali išlaikyti vandens, silpsta ar jaučia pilvo skausmą, reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Ypač pavojinga, jei šuo gausiai seilėjasi, jo pilvas staiga išsipučia, jis tampa neramus ir vis bando vemti, tačiau nieko neišvemia. Tokie simptomai gali rodyti skrandžio išsiplėtimą ir užsisukimą – gyvybei pavojingą būklę, kuriai būtina neatidėliotina veterinarinė pagalba.

Staiga prasidėjęs gausus seilėtekis gali būti vienas iš apsinuodijimo ar kontakto su dirginančiomis medžiagomis požymių.

Šuo gali apsinuodyti prarijęs žmonėms skirtų vaistų, buitinės chemijos, pesticidų, tam tikrų augalų ar kitų jam pavojingų medžiagų.

Kartais seilėtekis padidėja dėl tiesioginio burnos gleivinės dirginimo, o kitais atvejais – dėl pykinimo ar toksinio medžiagos poveikio organizmui.

Apsinuodijimą gali lydėti ir kiti simptomai:

• Vėmimas ar viduriavimas.
• Silpnumas ir vangumas.
• Drebulys.
• Sutrikusi koordinacija.
• Traukuliai.

Jei įtariate, kad šuo galėjo suėsti ar palaižyti pavojingą medžiagą, nelaukite, kol pasireikš daugiau simptomų. Kuo greičiau susisiekite su veterinarijos gydytoju.

Jei žinote, su kokia medžiaga augintinis turėjo kontaktą, išsaugokite jos pakuotę arba nufotografuokite etiketę. Ši informacija gali padėti gydytojui greičiau įvertinti galimą pavojų.

Svarbu nesukelti vėmimo ir neduoti jokių vaistų ar naminių priemonių, nebent tai aiškiai nurodė veterinarijos gydytojas.

Kai kuriems šunims seilėtekis padidėja patiriant stiprias emocijas. Taip gali nutikti keliaujant automobiliu, lankantis nepažįstamoje vietoje, girdint fejerverkus ar patekus į kitą stresą keliančią situaciją.

Kelionės metu seilėtekis dažnai susijęs ir su judesio liga. Šuo gali pradėti dažniau laižytis lūpas, žiovauti, nerimauti, gausiai seilėtis, o kartais ir vemti.

Jei šuo seilėjasi tik tam tikrose situacijose, o joms pasibaigus seilėtekis sumažėja, priežastis gali būti stresas arba pykinimas kelionės metu.

Tačiau jei augintinis gausiai seilėjasi ir namuose, ramybės būsenoje, arba pastebite kitų neįprastų simptomų, nereikėtų visko sieti vien su emocijomis.

Jei kiekviena kelionė šuniui sukelia stiprų diskomfortą, verta pasitarti su veterinarijos gydytoju. Jis gali rekomenduoti tinkamas priemones pykinimui ar nerimui mažinti.

Jei šuo, kuris anksčiau beveik nesiseilėjo, staiga pradėjo gausiai seilėtis, svarbu atkreipti dėmesį į bendrą jo savijautą.

Toks pokytis gali būti susijęs su burnos skausmu, įstrigusiu svetimkūniu, pykinimu, apsinuodijimu ar kitu ūminiu sveikatos sutrikimu.

Nedelsdami kreipkitės į veterinarijos gydytoją, jei šuo:

• Negali normaliai nuryti seilių.
• Springsta, žiaukčioja ar sunkiai kvėpuoja.
• Nuolat bando vemti, tačiau nieko neišvemia.
• Staiga tampa labai silpnas ar praranda koordinaciją.
• Dreba arba jam prasideda traukuliai.
• Turi staiga išsipūtusį ar stipriai skausmingą pilvą.
• Galėjo suėsti nuodingą medžiagą.

Tokiais atvejais seilėtekis gali būti tik vienas iš rimtos sveikatos problemos požymių, todėl delsti pavojinga.

Net jei kitų akivaizdžių simptomų nėra, staiga prasidėjus neįprastai gausiam seilėtekiui verta susisiekti su veterinarijos klinika ir pasitarti dėl apžiūros.

Pastebėjus neįprastai gausų seilėtekį, pirmiausia reikėtų įvertinti bendrą augintinio savijautą.

Ar šuo išlieka aktyvus? Ar normaliai kvėpuoja, ėda ir geria? Ar nevemia, nespringsta ir nerodo skausmo požymių?

Jei šuo ramus ir leidžiasi apžiūrimas, galima atsargiai pakelti jo lūpas ir apžiūrėti matomus dantis bei dantenas. Atkreipkite dėmesį, ar nėra paraudimo, patinimo, kraujavimo, pažeistų dantų ar kitų pastebimų pakitimų.

Tačiau nereikėtų per prievartą atverti šuns burnos, ypač jei jis jaučia skausmą, yra išsigandęs ar elgiasi neįprastai.

Taip pat naudinga prisiminti, kada prasidėjo seilėtekis ir ką šuo veikė prieš tai. Galbūt graužė kaulą ar žaislą, valgė neįprastą maistą, buvo pasivaikščioti arba galėjo pasiekti pavojingų medžiagų?

Ši informacija gali padėti veterinarijos gydytojui greičiau nustatyti galimą problemos priežastį.

Jei šuo trumpam pradėjo gausiau seilėtis laukdamas maisto, susijaudinęs ar keliaudamas automobiliu, o vėliau seilėtekis sumažėjo ir augintinis jaučiasi įprastai, dažniausiai pakanka jį stebėti.

Tačiau jei seilėtekis atsirado be aiškios priežasties, kartojasi ar ilgai nepraeina, rekomenduojama veterinarijos gydytojo apžiūra. Ypač jei kartu pastebite nemalonų burnos kvapą, pasikeitusį kramtymą, sumažėjusį apetitą ar kitus sveikatos sutrikimų požymius.

Skubios pagalbos reikia, jei šuo sunkiai kvėpuoja, springsta, negali nuryti seilių, patiria traukulius, yra labai silpnas arba įtariamas apsinuodijimas.

Šuniukų, vyresnio amžiaus ir lėtinėmis ligomis sergančių šunų savijautą reikėtų vertinti ypač atidžiai, nes jų būklė gali pablogėti greičiau.

Veterinarijos gydytojas pirmiausia išsiaiškina, kada prasidėjo gausus seilėtekis, ar jis pasireiškia nuolat, ar tik tam tikrose situacijose, ir kokius kitus simptomus pastebėjo šeimininkas.

Apžiūros metu įvertinama bendra šuns būklė, burnos ertmė, dantys, dantenos, liežuvis ir kiti matomi audiniai. Taip pat ieškoma skausmo, pykinimo ar kitų sveikatos sutrikimų požymių.

Jei įtariama dantų ar burnos ertmės liga, gali prireikti išsamesnio ištyrimo, įskaitant dantų rentgeno tyrimą. Jis padeda nustatyti ir plika akimi nematomus dantų šaknų bei aplinkinių audinių pažeidimus.

Jei seilėtekis gali būti susijęs su virškinimo sistemos ar kitų organų ligomis, gydytojas gali rekomenduoti kraujo tyrimus, rentgeną, echoskopiją ar kitus diagnostinius tyrimus.

Įtarus svetimkūnį, apsinuodijimą ar kitą ūminę būklę, pirmiausia vertinama, kokios pagalbos augintiniui reikia nedelsiant.

Ne kiekvienam gausiai besiseilėjančiam šuniui būtini visi šie tyrimai. Jų poreikis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į augintinio būklę ir labiausiai tikėtiną simptomų priežastį.

Jei šuo pradėjo neįprastai gausiai seilėtis, svarbu nustatyti šio pokyčio priežastį. HAČIKO veterinarijos klinikose pirmiausia įvertinama bendra augintinio savijauta, burnos ertmės būklė ir kiti pasireiškiantys simptomai.

Prireikus atliekami laboratoriniai ar vaizdiniai tyrimai, padedantys tiksliau nustatyti sveikatos problemą.

Gydymas priklauso nuo diagnozės. Jei seilėtekį sukelia dantų ar dantenų ligos, gali būti rekomenduojama profesionali burnos higiena, pažeistų dantų gydymas ar šalinimas. Jei burnoje ar ryklėje įstrigęs svetimkūnis, gali prireikti jį pašalinti.

Nustačius virškinimo sutrikimą, apsinuodijimą ar kitą sveikatos problemą, gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į šuns būklę.

Svarbiausia – ne tik sumažinti seilėtekį, bet ir nustatyti bei gydyti jį sukėlusią priežastį. Laiku suteikta pagalba padeda sumažinti augintinio patiriamą diskomfortą, pagerinti savijautą ir išvengti galimų komplikacijų.