Šuo viduriuoja su krauju: ką tai reiškia, ką daryti ir kada kreiptis į veterinarą?

Kraujingas viduriavimas reiškia, kad kažkurioje virškinimo trakto dalyje vyksta kraujavimas. Jo priežastys gali būti labai skirtingos – nuo storosios žarnos uždegimo iki sunkios, skubios pagalbos reikalaujančios ligos.

Kartais kraujo atsiranda dėl žarnyno gleivinės sudirginimo, pavyzdžiui, staiga pakeitus pašarą, suėdus netinkamo maisto ar prasidėjus kolitui. Tačiau panašiai gali pasireikšti ir parazitinės, bakterinės ar virusinės infekcijos, svetimkūniai bei kiti virškinimo sistemos sutrikimai.

Pastebėję kraują išmatose, pirmiausia įvertinkite šuns savijautą. Atkreipkite dėmesį, ar jis geria vandenį, nevemia, ar nėra neįprastai vangus, ar nejaučia pilvo skausmo.

Jei įmanoma, nufotografuokite išmatas arba paimkite nedidelį jų mėginį į švarų indelį. Ši informacija gali būti naudinga veterinarijos gydytojui.

Neduokite šuniui žmonėms skirtų vaistų nuo viduriavimo ar skausmo. Kai kurie preparatai gyvūnams gali būti pavojingi, o netinkamas gydymas gali dar labiau pabloginti būklę.

Net jei šuo atrodo gana žvalus, dėl kraujo išmatose verta pasitarti su veterinarijos gydytoju tą pačią dieną. Jei kartu pasireiškia kiti nerimą keliantys simptomai, pagalbos gali reikėti nedelsiant.

Kraujo spalva ir išvaizda gali padėti įvertinti, kurioje virškinimo trakto dalyje galėjo prasidėti kraujavimas, tačiau vien pagal šiuos požymius nustatyti tikslios priežasties neįmanoma.

Ryškiai raudonas kraujas dažniau siejamas su kraujavimu iš apatinės virškinimo trakto dalies, ypač storosios ar tiesiosios žarnos. Jis gali būti matomas ant išmatų paviršiaus, susimaišęs su skystomis išmatomis arba pasirodyti atskirais lašeliais.

Tamsios, beveik juodos, deguto konsistencijos išmatos gali rodyti suvirškintą kraują. Toks požymis vadinamas melena ir dažniau siejamas su kraujavimu iš viršutinės virškinimo trakto dalies, pavyzdžiui, skrandžio ar plonosios žarnos pradžios.

Kartais išmatose kartu su krauju matomos gleivės. Tai gali būti storosios žarnos uždegimo požymis, ypač jei šuo dažnai tuštinasi mažais kiekiais ir stanginasi.

Svarbu įvertinti ir kraujo kiekį. Keli ryškiai raudoni lašeliai ir gausus kraujingas viduriavimas nėra vienodos situacijos. Vis dėlto net nedidelio kraujo kiekio nereikėtų ignoruoti.

Jei išmatos juodos, panašios į degutą arba jose yra daug kraujo, į veterinarijos gydytoją reikėtų kreiptis nedelsiant.

Kraujas šuns išmatose ne visada reiškia viduriavimą. Kartais išmatos būna normalios ar kietesnės konsistencijos, tačiau ant jų paviršiaus matyti kraujo.

Taip gali nutikti dėl tiesiosios žarnos ar išangės srities sudirginimo, užkietėjusių vidurių, storosios žarnos uždegimo ar kitų priežasčių.

Jei šuo viduriuoja su krauju, išmatos būna minkštos arba vandeningos, o kraujas gali būti susimaišęs su žarnyno turiniu. Tokiu atveju svarbu įvertinti ne tik kraujavimo priežastį, bet ir skysčių netekimo riziką.

Gausiai viduriuojantis šuo gali greitai netekti vandens ir elektrolitų. Tai ypač pavojinga mažiems šuniukams, vyresniems ir lėtinėmis ligomis sergantiems šunims.

Skiriasi ir tuštinimosi pobūdis. Sergant storosios žarnos uždegimu šuo dažnai prašosi į lauką, stanginasi, tačiau išmatų kiekis būna nedidelis. Esant kitų žarnyno dalių sutrikimams, išmatų gali būti daugiau, o tuštinimasis nebūtinai toks dažnas.

Šie požymiai padeda veterinarijos gydytojui pasirinkti reikalingus tyrimus, tačiau patys savaime diagnozės nepatvirtina.

Kraujingas viduriavimas gali būti pavojingas, jei šuo netenka daug skysčių ar kraujo, sunkiai serga arba jo būklė greitai blogėja.

Nedelsdami kreipkitės į veterinarijos gydytoją, jei:

· Šuo gausiai viduriuoja krauju arba tuštinasi labai dažnai.

· Kartu kartojasi vėmimas, ypač jei šuo išvemia net ką tik išgertą vandenį.

· Augintinis labai vangus, silpnas, svirduliuoja ar negali atsistoti.

· Dantenos tapo neįprastai blyškios.

· Šuo jaučia stiprų pilvo skausmą arba jo pilvas išsipūtęs.

· Išmatos juodos, lipnios, panašios į degutą.

· Įtariate apsinuodijimą ar prarytą svetimkūnį.

· Šuo yra mažas šuniukas, ypač jei dar nebaigtas vakcinacijos kursas.

Viena iš būklių, kuri gali pasireikšti staigiu gausiu kraujingu viduriavimu, yra ūminio hemoraginio viduriavimo sindromas (AHDS). Tokiu atveju šuo gali per trumpą laiką netekti daug skysčių, todėl jam gali prireikti intensyvaus gydymo.

Jei šuo viduriuoja ir vemia krauju arba pastebite ryškų silpnumą, nelaukite, kol simptomai praeis savaime.

Net jei kraujo nedaug, tačiau viduriavimas kartojasi ar šuo jaučiasi prasčiau nei įprastai, reikalinga veterinarijos gydytojo konsultacija.

Norint tinkamai gydyti kraujingą viduriavimą, pirmiausia reikia nustatyti galimą jo priežastį ir įvertinti bendrą šuns būklę.

HAČIKO veterinarijos klinikose veterinarijos gydytojas apžiūri augintinį, įvertina jo hidrataciją, gleivinių spalvą, pilvo skausmingumą ir kitus svarbius požymius.

Taip pat išsiaiškinama, kada prasidėjo viduriavimas, kaip dažnai šuo tuštinasi, kokios spalvos kraujas, ar kartu pasireiškia vėmimas, apetito praradimas ar kiti simptomai.

Priklausomai nuo situacijos, gali būti rekomenduojami:

· Kraujo tyrimai, padedantys įvertinti bendrą organizmo būklę, kraujo ląstelių rodiklius, elektrolitus ir vidaus organų veiklą.

· Išmatų tyrimai, skirti ieškoti žarnyno parazitų ar kitų galimų viduriavimo priežasčių.

· Infekcinių ligų tyrimai, pavyzdžiui, parvoviruso tyrimas, jei yra pagrindo įtarti šią infekciją.

· Pilvo echoskopija ar rentgenas, kai reikia įvertinti virškinimo traktą, įtariamas svetimkūnis ar kiti pakitimai.

· Papildomi tyrimai, jei viduriavimas kartojasi, užsitęsia arba pirminiai tyrimai neatskleidžia priežasties.

Ne kiekvienam šuniui reikalingi visi šie tyrimai. Jie parenkami individualiai, atsižvelgiant į simptomus ir apžiūros rezultatus.

Jei šuns būklė sunki, pirmiausia gali prireikti ją stabilizuoti, o tik tada atlikti išsamesnę diagnostiką.

Šuns viduriavimo gydymas priklauso nuo jo priežasties, sunkumo ir bendros augintinio sveikatos būklės.

Jei viduriavimas lengvas, o šuo išlieka žvalus ir nėra dehidratavęs, veterinarijos gydytojas gali rekomenduoti lengvai virškinamą dietą, tinkamą skysčių vartojimą ir būklės stebėjimą.

Kai viduriavimas gausus arba kartu pasireiškia vėmimas, gali prireikti atkurti skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą. Sunkesniais atvejais skysčiai leidžiami į veną.

Priklausomai nuo nustatytos priežasties, gali būti skiriami vaistai nuo pykinimo, parazitų ar kitas tikslinis gydymas.

Antibiotikai nėra būtini kiekvienam kraujingai viduriuojančiam šuniui. Jie skiriami tik esant konkrečioms medicininėms indikacijoms, pavyzdžiui, įtarus tam tikras sunkias bakterines infekcijas ar sistemines komplikacijas.

Jei nustatomas svetimkūnis, žarnyno nepraeinamumas ar kita chirurginio gydymo reikalaujanti problema, gali prireikti operacijos.

Svarbiausia gydyti ne vien patį viduriavimą, bet ir jį sukėlusią priežastį. Todėl savarankiškas vaistų vartojimas, ypač pastebėjus kraują išmatose, nėra saugus sprendimas.

Ne visų virškinimo sistemos sutrikimų galima išvengti, tačiau tinkama kasdienė priežiūra padeda sumažinti dalies jų riziką.

Pirmiausia svarbu užtikrinti nuoseklią, šuns poreikius atitinkančią mitybą. Jei planuojate keisti pašarą, geriausia tai daryti palaipsniui, per kelias dienas ar ilgiau, atsižvelgiant į augintinio jautrumą.

Nereikėtų leisti šuniui ėsti sugedusio maisto, šiukšlių, neaiškios kilmės likučių ar lauke rastų daiktų.

Taip pat svarbu reguliariai rūpintis žarnyno parazitų kontrole. Profilaktikos planą verta aptarti su veterinarijos gydytoju, atsižvelgiant į šuns amžių, gyvenimo būdą ir užsikrėtimo riziką.

Šuniukams ypač svarbi savalaikė vakcinacija, nes kai kurios infekcinės ligos, pavyzdžiui, parvovirusinis enteritas, gali sukelti sunkų, kartais kraujingą viduriavimą.

Jei šuo linkęs į pasikartojančius virškinimo sutrikimus, verta stebėti, ar simptomai nesusiję su tam tikru pašaru, skanėstais ar kitais veiksniais.

Tačiau jei viduriavimas kartojasi, ypač su krauju, vien pašaro keitimu problemos spręsti nereikėtų. Tokiu atveju svarbu išsiaiškinti priežastį.